- pagaila
- 1 pagailà sf. (3b), pãgaila (1) J.Jabl pasigailėjimas, gailestis; užuojauta: Ruduo be pagailos naikins jūs (rožių) grožę S.Nėr. Jos nuolatiniai dūsavimai, žvilgsniai, pilni užuojautos ir pagailos, dar sunkiau pakeliami negu rūstūs priekaištai rš. Jis neturi pagailõs, kai medis Mrj. Taip garsiai šaukia, jog jį pagailop pajudina SE206. Be pagailos reikia išnaikinti šituos nedorėlius prš. Nebausk manęs be pagailos rš. Iš pagailos trupiniai buvo numetami jiems rš.
Dictionary of the Lithuanian Language.